9001 sert copy

Danguolė Survilaitė

2011 m. birželio 1–3 dienomis Suomijos mieste Turku vyko XIX Sveikatą stiprinančių ligoninių ir sveikatos priežiūros tarnybų (SSL) konferencija „Sveikatos tikslų gerinimas visose tarnybose: geresnis bendradarbiavimas priežiūros tęstinumui“ (Improving health gain orientation in all services: Better cooperation for continuity in care). (Aš vis stebiuosi, kas gi sugalvoja tokius pavadinimus toms konferencijoms: iš esmės – visada tas pats, bet skamba vis kitaip; paprastai konferencijų pavadinimai būna tokie painūs ir sudėtingi, kad sunku juos išversti ir gražiai lietuviškai suredaguoti).

Iš Resp. Vilniaus psichiatrijos ligoninės į konferenciją vykome keturios: direktoriaus pavaduotoja Alina Stigienė, socialinės pagalbos skyriaus vedėja Alma Buginytė, 9-to psichiatrijos skyriaus slaugos administratorė Žana Dembovskaja ir aš – bendruomenės psichiatrijos skyriaus vedėja. Mes trys jau esame buvusios tokiuose renginiuose, o Žana dalyvavo pirmą kartą. Šį kartą vežėmės tris stendinius pranešimus (plakatus).

Išskridome prieš dieną – gegužės 31 dieną, o namo grįžome ryte birželio 4-ąją. Skridome per Rygą. Skrendant į priekį, gana daug laiko teko praleisti Rygos oro uoste. Į Turku atskridome vėlai vakare. Aš jau nebenorėjau vaikščioti, o mano kolegės dar išskubėjo į miestą ir labai stebėjosi, kad vis netemsta – baltosios naktys. Beje, pasirodo, negalima tikėti oro prognozėmis (tikrinau net kelias): jos skelbė, kad Suomijoje bus šalta ir lis (12-13 laipsnių), o nusileidus lėktuvui buvo 24oC. Kitas dienas taip pat buvo šilta, švietė saulė.

   

IMG_5529

RVPL delegacija: A. Buginytė, A. Stigienė , D. Survilaitė, Ž. Dembovskaja.

Išsirinkome viešbutį, kuriame ir vyko konferencija; tai paprastai patogu, jei nori dalyvauti konferencijoje, bet nelabai, jei nori daugiau pavaikščioti po miestą, nes paprastai konferencijoms parenkami ne patys geriausi viešbučiai, ir ne miesto centre. Mūsų viešbutis buvo pakankamai geras, bent jau tuo, kad jame buvo didelis vandens parkas su baseinais, saunomis, kalneliais ir kt. Jis vadinosi Caribia, todėl viduryje vandens parko buvo ne tik dirbtinių palmių, bet ir medinis piratų laivas, žinoma, buvo ir Karibų jūros piratas (lygiai toks kaip aktorius Džonis Depas). Deja, pasivaikščioti į miestą teko eiti tolokai (galima buvo važiuoti autobusu). Laiko pasivaikščiojimams buvo nedaug, bet mes kelis kartus praėjome pėsčiomis nuo viešbučio iki miesto centro.

Konferencija. Kaip mums buvo pranešta, konferencijoje buvo apie 530 dalyvių iš 38 šalių ir 5 žemynų. Pagal dalyvių skaičių lietuviai užėmė net 6-tą vietą (21 dalyvis); daugiausiai buvo suomių, II vietoje – taivaniečių – net 106. Akivaizdu, kad sveikatą stiprinančių ligoninių judėjimas persikelia į Aziją. Atidarant konferenciją buvo skaitomi 3 pranešimai, o programą paįvairino neįgalios dainininkės Lenos Marijos Klingsval iš Švedijos (neturinčios abiejų rankų ir vienos kojos) prisistatymas ir dainavimas. Ji pagrįstai iškėlė klausimą, kas tai yra sveikata. Ar ligos nebuvimas – sveikata? Lena Marija gimė su ryškiais fiziniais trūkumais (mes karštligiškai bandėme prisiminti, kaip vadinosi tas vaistas, lyg tai kontraceptikas, kuris pokario metais sukėlė tiek daug apsigimimų, ir niekaip negalėjome prisiminti; vėliau Vilniuje staiga prisiminiau – talidomidas*). Moteris pasakojo, kad ją labai mylėjo tėvai, ja rūpinosi, lavino, todėl jos aktyvus gyvenimas niekuo nesiskiria nuo sveikųjų: ji baigė mokslus, mokėsi muzikos, važinėja po pasaulį ir rengia koncertus. Dainininkė papasakojo, kaip koncertavo Taivane ir susipažino su premjeru, tuo labai pradžiugindama taivaniečius. Jie puolė fotografuoti (esu jau seniai pastebėjusi, kad Taivano gyventojai, kaip ir kiti azijiečiai, fotografuoja visur, visada ir viską, gal dėl to, kad turi labai gerą foto aparatūrą).

Konferencija vyko dvi dienas. Kas ėjo į plenarinis posėdžius, kas – ne. Apskritai, dalyvavimas tokio tipo konferencijose tampa vis labiau formalus; kai kas nesivargina net atsivežti plakatus, apriboja tik tuo, kad atsiunčia tezes. Šį kartą vienas lietuvis plakatą paliko Kopenhagos

oro uoste, o prie plakatų dalyviams (bent mūsų sekcijoje) būti apskritai nereikėjo, nes nebuvo vadovo – pakabinai, ir tiek. Kaip paprastai, norėjau skaityti pranešimą žodžiu – ne dėl to, kad jau taip gerai mokėčiau anglų kalbą, bet tiesiog man lengviau tokį pranešimą paruošti. Šį kartą žodinio pranešimo nepriėmė. Vėliau paaiškėjo, kad psichiatrijos sekcijoje pranešimų apskritai nebuvonumatyta ir sekcijos vedėjas, Rydštato (Vokietija) psichiatrijos ligoninės direktoriaus pavaduotojas,

psichiatrijos ligoninių tinklo vadovas Hartmutas Bergeris (Hartmut Berger) bei vienas jo ligoninės skyriaus vedėjas pasakojo apie ligoninėje vykdomus projektus. Tai buvo pirmoji SSL konferencija, kurios psichiatrijos sekcijos dienotvarkėje nebuvo iš anksto numatytų pranešimų. Pasiteiravau H. Bergerio, ar tikrai nebuvo norinčiųjų skaityti pranešimus, jis man pasakė, kad kažką sumaišė organizatoriai Austrijoje.

Socialinės pagalbos skyriaus vedėja A. Buginytė su bendraautoriais konferencijoje pristatė plakatą „Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje teikiamų paslaugų kokybės, specialistų darbo bei aplinkos faktorių vertinimas“. Plakate buvo pateiktas tyrimas, atliktas RVPL 2009–2010 metais. Tyrimo tikslas – ištirti RVPL teikiamų paslaugų kokybės, specialistų veiklos bei aplinkos pritaikymo ir psichologinio klimato vertinimą. Buvo apklausta 200 pacientų ir 200 ligoninės darbuotojų. Tyrimo rezultatai parodė, kad ligoninėje teikiamų paslaugų kokybę geriau vertina specialistai, o psichologine atmosfera ir supančia aplinka labiau patenkinti pacientai.

Slaugos administratorė Ž. Dembovskaja pristatė plakatą „Psichiatrijos stacionaro slaugos kokybės vertinimas“, kuriame buvo lyginamos RVPL pacientų ir slaugytojų nuomonės apie slaugos kokybę. Pasirodė, kad svarbus kokybės vertinimo kriterijus yra įprastos slaugos vertybės: dėmesys pacientams, tinkamas procedūrų atlikimas; tačiau išryškėjo ir skirtumai: slaugytojos nepakankamai vertina ligonių gydymo stacionare buities sąlygas (pvz., privatumą, galimybes sportuoti, turėti kompiuterį ir kt.), o pacientams neatrodo svarbus jų sveikatos mokymas.

Jau keletą metų savo pranešimus rašau apie stigmą ir diskriminaciją psichiatrijoje. Psichikos ligonių menas – geras būdas kovoti su jų stigma. Savo pranešime „Psichikos ligonių meno viešinimas: tikslai ir iššūkiai“ ruošiausi pasakoti apie psichikos ligonių kūrybos viešinimą, reklamą spaudoje, autorystės aspektus, papasakoti apie Giedriaus atvejį ir pan. Kadangi teko ruošti plakatą, susiaurinau informacijos apimtį iki minimumo. Padariau vieną grafiką, kuriame atsispindėjo santykis tarp rengiamų pacientų parodų ir straipsnių spaudoje. Per penkerius metus (2005–2010 m.) mūsų klubas surengė 16 parodų (kasmet po 2-3), ir kasmet spaudoje pasirodydavo po 5-8 straipsnius apie jas (iš viso 45), išskyrus 2009 m., kai tokių straipsnių iišspausdinta 13. Tais metais parodą pavadinau „...kaip Kandinskis ir Malevičius...“ ir žiniasklaidai aiškinau, kad psichikos ligonių menas nuo tų garsiųjų abstrakcionistų skiriasi tik kaina. Išvada: gera reklaminė kampanija gali dvigubai padidinti susidomėjimą dalyku. O šie metai, UNESCO paskelbti M. K. Čiurlionio metais, yra ypač palanki dirva psichikos ligonių meno propagavimui.

Reikia paminėti, nors tai ir ne svarbiausia, kad konferencijoje maitino skaniai; ypač skani buvo suomiška lašiša. Tiesa, per susipažinimo vakarą gėrimų kiekis (net vandens) buvo stipriai  limituotas (kiekvienas gavome po du talonus).

   

IMG_5587

Dalis dalyvių iš Lietuvos, pasibaigus konferencijai.

turku_herbasTurku. Tai seniausias Suomijos miestas, įkurtas XIII a. pabaigoje. Jis yra pietvakarinėje Suomijos dalyje, ant Baltijos jūros, Suomijos įlankos kranto, prie upės Auros žiočių. Turku gyvena 177 tūkst. gyventojų. Miesto pavadinimas kilęs iš rytų slavų žodžio, reiškiančio prekybos aikštę (ir mes turime tokį skolinį – „turgus“). Švedai vadina Turku „Abo“ (tariamas „obu“), ir daug kur rašomi du pavadinimai: „Turku Abo“. 1809–1812 m. Turku buvo Suomijos sostinė. 1640 m. čia įkurtas pirmasis  universitetas Suomijoje.

2011 metais Turku paskelbtas Europos kultūros sostine. Prisimenant skaudžią Vilniaus patirtį ir vis dar skaitant kritiškas vilniečių nuomones apie šimtus tūkstančių kainavusį surūdijusį vamzdį ar milijonus, išleistus fejerverkais į orą, buvo įdomu pasižiūrėti, kaip suomiai sugebės pabrėžti savo miesto ypatingumą. Tuo labiau, kad praeitoje konferencijoje gautas leidinys apie Turku skelbė 211 priežasčių, dėl kurių verta aplankyti miestą. Pirmąja priežastimi buvo nurodyta upė Aura, toliau buvo išvardinti devyni tiltai per šią upę. Tarp 211 dalykų buvo nurodyta ir daug garsių žmonių, ir architektūros paminklų, ir maisto produktų, ir net tokie reiškiniai, kaip „Turku blondinės“ (reikia pasakyti, kad kai kurios suomių blondinės buvo visai simpatiškos, ir neatitiko išankstinės nuostatos, kad šiaurės moterys, išskyrus lietuves, labai negražios). 28-ąja pagal svarbą buvo įrašyta Kotryna Jogailaitė, 32-ąja – Turku pilis, o 39-ąja – Turku katedra.

 

Princess_Katarzyna_Jagiellonka1

Kotryna Jogailaitė, Švedijos karalienė, Suomijos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos ir Lietuvos kunigaikštytė.
Nežinomas lenkų dvaro dailininkas, apie 1555 m., Krokuvos Čartoryskių muziejus.
 

Kotryna Jogailaitė (šved. ir lot. Katarina Jagellonica). Būtina papasakoti apie lenkų ir lietuvių kilmės Švedijos karalienę (tuo laiku Suomiją valdė švedai). Kunigaikštis Jonas, švedų karaliaus Eriko XIV brolis ir vėliau Švedijos karalius Jonas III, 1562 m. Vilniuje vedė Kotryną, Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos dukterį ir jiedu gyveno Turku pilyje. Kotryna gimė 1526 m. Krokuvoje, mirė 1583 m. Stokholme, ji buvo Žygimanto II Augusto sesuo (Žygimantas Augustas pagarsėjo savo meile Barborai Radvilaitei). Taigi Kotryna turėjo kažkiek lietuviško kraujo (buvo Jogailos anūkė). Jos vienintelis sūnus Žygimantas III Vaza vėliau buvo Lenkijos ir Lietuvos bei Švedijos karalius.

Kadangi domiuosi garsenybių patografijomis (psichikos sutrikimų iš asmenybių laiškų, kūrybos, biografijų nustatymu), sužinojau, kad Švedijos karalius Erikas XIV (1533–1577 m.) buvo išprotėjęs, nuo pat valdymo pradžios pasižymėjo psichikos nestabilumu, į gyvenimo pabaigą tapo labai įtarus, žiauriai susidorojo su savo tariamais priešais. Jis valdė tik 8 metus, po to jį nuvertė brolis Jonas. Erikas XIV buvo nunuodytas arsenu. Manoma, kad jis sirgo paranoidine šizofrenija. Eriko XIV žmona taip pat buvo vardu Kotryna, ji buvo karaliaus meilužė, prastos kilmės – kalėjimo prižiūrėtojo duktė (apie ją 2009 m. Lietuvoje išleistas didelio populiarumo sulaukęs suomių rašytojo Mikos Waltari (1908–1979) romanas „Karina, Mauno duktė“). Prieš vesdamas Kotryną karalius ilgai ir nesėkmingai piršosi Anglijos princesei Elžbietai I iš Tiudorų, vėliau tapusiai Anglijos karaliene; turėjo keletą nesantuokinių ryšių ir bene penketą nesantuokinių vaikų. Apie Eriko XIV gyvenimą garsus švedų rašytojas Augustas Strindbergas (taip pat sirgęs šizofrenija) parašė pjesę.

Tikrovėje pasirodė, kad Turku mieste iš tikrųjų verti dėmesio tik du senieji pastatai: viename miesto gale – katedra, kitame – pilis. Abu objektus aplankėme. Na, ir per visą miestą teka upė Aura, per kurią nutiesta kažkiek tiltų (per kelis iš jų praėjome). Visas miesto gyvenimas vyksta ant abiejų upės krantų. Miestas nedidelis, paprastas, visai neįspūdingas, ir iš tiesų man buvo neaišku, kodėl jis pasirinktas Europos kultūros sostine. Namai daugiausiai dviaukščiai, pasitaiko ir vienaaukščių, patys įdomiausi – mediniai (man priminė kažkada aplankytą Archangelską).

IMG_5490

 

IMG_5518

Pamatėme varganus bandymus daryti kažkokias meno akcijas: darbininkai leido į upę dideles pripučiamas antis, o medžių viršūnėse kabėjo pririšti plastikiniai debesys, ant kurių buvo išpiešti senoviniai burlaiviai. Dar matėme spalvotų tiltelių per upę, apraišiotų medžių ir pan. Netoli mūsų viešbučio matėme neaiškaus gyvio skulptūrą (kažkoks kiaulės ir anties hibridas). Vėliau radau internete, kad tai Alvaro Gulichseno (Alvar Gullichsen) skulptūra, iš tikrųjų vadinama „Posankka“ (guminės anties ir kiaulės iš marcipanų hibridas; pavadinimas taip pat sudėtas iš dviejų suomiškų žodžių –„porsas“ ir „ankka“, tarytum „kiauliaantis“), paleista plaukti į Auros upę 1999 m., o 2001 m. pastatyta ties greitkeliu į Helsinkį.

IMG_5508 

  

IMG_5580

Prie „Posankkos“.

Gal aš kažko nesuprantu, bet atrodo, kad vieniems metams tapimas Europos kultūros sostine reiškia, jog vyks visokios modernaus meno akcijos, kurios šiaip jau išliekamosios vertės neturi. Visai ką kitą mes matėme su klubo „13 ir Ko“ nare Monika, besilankydamos Prancūzijoje, Lilio mieste, kur Europos Sąjungos lėšos buvo panaudotos ilgalaikiams projektams: buvo pagerinta miesto infrastruktūra, rekonstruotas operos teatras, muziejai, įkurti meno centrai ir kt. Tai, kad Lilis 2004 m. tapo Europos kultūros sostine, 65 % pagerino turistų srautus.

Turku matėme labai daug dviratininkų; dviračių beveik niekas nerakina (gal dar atsimena senąjį paprotį, kai vagims būdavo kapojamos rankos).

Turku katedra laikoma svarbiausiu šalies architektūros paminklu. Jai jau daugiau kaip 700 metų. Tiesą sakant, nieko ypatingo – kaip ir visos didelės liuteronų bažnyčios: didelė erdvė, galinti sutalpinti vos ne pusę miesto gyventojų, aukšti skliautai, daug koplyčių, mažai puošmenų. Nemėgstu tokių, jos man visos panašios. Katedroje yra daug žymių žmonių, kurie buvo čia palaidoti, sarkofagų ir antkapių, žymiausias – jau minėto Švedijos karaliaus Eriko XIV žmonos Kotrynos. Katedroje veikė kelios parodos, viena iš įdomesnių – kelios garsaus slovakų kilmės amerikiečių dailininko Endi Vorholo (Andy Warhol) variacijos vieno paveikslo tema (Leonardo da Vinči „Paskutinės vakarienės“) ir keturios elektros kėdės, kurių eksponavimas liuteronų bažnyčioje šiaip jau buvo savotiškas iššūkis.

Turku pilyje buvo proga apsilankyti per konferencijos balių. Pilyje, kuri buvo pradėta statyti 1280 metais, o labiausiai suklestėjo II pusėje XVI amžiaus, valdant Suomijos karaliui Jonui su žmona Kotryna Jogailaite, mus priiminėjo patys „šeimininkai“, ir mes buvome vaišinami pagal to meto papročius.  

 

IMG_5576

 

IMG_5570

Ž. Dembovskaja, A. Stigienė, A. Buginytė.


Iškilminga vakarienė ir buvo pats įspūdingiausias dalykas, kurį aš patyriau Turku. Pirmiausiai organizatorius mums paaiškino, kaip lotyniškai reikia pasveikinti „karalių“ ir „karalienę“ (Vivat Johanes et Katarina!), kada belsti kumščiais į stalą; kad visus gėrimus ir patiekalus pirmiausiai ragaus karališkasis ragautojas (gaila, kad nebuvo išlaikytas stilius, ir valgius ragavo paprastais juodai baltais drabužiais apsirengusi padavėja), po to karalius su karaliene, o po to – svečiai. Valgiai buvo patiekti tokie, kokius valgė tais laikais. Kadangi tais laikais valgydavo rankomis (tarp kitko, dvidantes šakutes į Suomiją atvežė Kotryna, ji taip pat atvežė ir vitražinius langus, nes iki tol Suomijos pilyje langų stiklų apskritai nebuvo), iš pradžių gavome nusiprausti rankas iš ąsočio ant rankų į dubenį pilamu vandeniu, vėliau buvome pavaišinti alumi, šaltais užkandžiais (kuriuos valgėme rankomis), vynu, sriuba, kepsniu. Dalis maisto buvo pateikta specialioje iš duonos iškeltoje „lėkštėje“, ir dauguma svečių nežinojo, ką su ja daryti: valgyti ar ne. Beje, trumpam išeidamos iš salės mes mandagiai nusilenkėme „karaliams“, o jie mums atsakė linktelėjimu. Visos vakarienės metu kažkodėl iš vieno salės galo į kitą vis pražygiuodavo jauni vaikinukai, apsitaisę karališkosios kariuomenės drabužiais, rankose laikydami alebardas (vėliau šalia mūsų, lango nišoje, jie pasikeisdami valgė tuos pačius valgius, kaip ir mes). Baigiantis vakarienei ansamblis, tarp jų ir „karalius“ su „karaliene“, keliomis kalbomis (lotynų, vokiečių, prancūzų) dainavo XVI amžiaus giesmes.

Suomija. Tai viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje dar nebuvau buvusi, nors kažin ar galima manyti, kad buvau Suomijoje, pabuvusi tik keturias dienas Turku mieste. Sovietų laikais aplankyti Suomiją buvo daugelio lietuvių svajonė; tai buvo tikra kapitalistinė šalis su gausybe prekių; o dabar – suomiškos kainos man pasirodė nesuvokiamai didelės. Vis dėlto pasiskaičiau truputį apie tą šalį.

Pirmiausiai atkreipiau dėmesį į ryšius tarp suomių ir lietuvių kalbų. Internete radau duomenis, kad suomiai iš lietuvių kalbos yra pasiskolinę šiuos žodžius: laiva (laivas), keli (kelias), silta (tiltas), ratas (ratas), pirtti (pirtis), seina (siena), rėki (rogės), terva (derva), paimen (piemuo), tarha (daržas), jyvä (javai), herne (žirnis), ruis (rugys), vaha (vaškas), vuota (oda), hihna (šikšna), jau minėtas porsas (paršas), oinas (avinas), vuohi (ožys), metsä (giria, medžiai), kirves (kirvis) ir kiti. Mat santykiai tarp lietuvių ir suomių buvo dar priešistoriniais laikais, greičiausiai, prekybiniai. Nežinau, ar tokių skolinių gavo lietuvių kalba iš suomių. Vėliau buvę ir karinių-politinių santykių.

Konferencijos pristatyme buvo skelbiama, kad Suomijoje yra 5,4 mln. gyventojų, 1,8 mln. saunų, 188 tūkst. ežerų, 180 tūkst. salų, 475 tūkst. vasaros kotedžų, 203 tūkst. elnių, 200 tūkst. lašišų (įdomu, kas tuos elnius ir ypač lašišas visas suskaičiavo?), 35 nacionaliniai parkai, 5,2 mln. mobiliųjų telefonų ir... tiktai vienas tikras Kalėdų Senelis. Suomija yra viena iš rečiausiai apgyvendintų šalių Europoje (15,47 žm./km²). Didžioji dalis gyventojų susitelkę šalies pietuose. Vidutinė gyvenimo trukmė Suomijoje gana ilga: vyrų – 76, moterų – 83 metai. Oficialios kalbos yra dvi: suomių (ja kalba 91 % gyventojų) ir švedų (5,4 %). Turku gatvių pavadinimai surašyti dviem kalbom (pirmiau suomiškai, po to – švediškai), todėl visiškai nematau problemos, kodėl Lietuvoje Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose irgi taip negalėtų būti (tiesa, negirdėjau, kad švedai dabar pretenduotų į kurias nors suomių teritorijas); man atrodo, kad tautiškumą reikėtų puoselėti kitaip – bent jau privalu būtų visiems vilniečiams ateiti balsuoti – tada nereikėtų baimintis, kad Vilniaus meru gali būti lenkas. Apie 1700 žmonių kalba samių kalba, jie gyvena Šiaurės Laplandijoje. 79,9 % išpažįsta liuteronų tikėjimą

Suomija tapo nepriklausoma 1917 metų gruodžio 6 dieną. Iki tol ji 108 metus buvo Rusijos imperijos valdžioje, o dar prieš tai 600 metų Suomiją valdė Švedija (Suomijos teritorija, kuri šimtmečiais buvo retai gyvenama, nuo XII a. priklausė Švedijai, kol 1809 m. po Švedijos – Rusijos karo iš Švedijos buvo atimta ir prijungta prie Rusijos). Suomija yra NATO narė nuo 1955 m., o Europos Sąjungos narė – nuo 1995 m. Suomijos prezidentė – Tarja Halonen, pirmą kartą išrinkta 2000 m. (neseniai lankėsi Vilniuje).

 

Straipsnis bus spausdinamas žurnale „Klubo „13 ir Ko“ žinios“ 2011m. Nr. 2 (52)

kosultacija

  knyg1903 2003

KatalogoVirselis

atkurimas100

GRĮŽTI Į VIRŠŲ