9001 sert copy

Šis posakis plačiai vartojamas ne vienos šalies tautosakoje ir reiškia tą pačią paprastą tiesą – senolių išmintis byloja, kad žodis, bendravimas gali daryti stebuklus, kurdamas gėrį, suteikdamas viltį, grąžindamas žmonėms brangiausią turtą – sveikatą.

Iš tiesų, šiuolaikinio mokslo požiūriu žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimęs kūdikis jau reikalauja ne tik maisto, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Ir vėliau sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis. Daugeliui profesijų, pavyzdžiui, pedagogams, prekybininkams, gydytojams, gebėjimas bendrauti lemią sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių, bendravimas jiems tampa „darbo įrankis“, kurio pagalba jie įgyja klientų pasitikėjimą ir būtinų  profesinių įgūdžių.

Psichologijos moksle bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, atsiveria ir pats, pažįsta save, formuojasi kaip asmenybė.

Įprastoje aplinkoje žmonės nuolat su kuo nors bendrauja. Vaikai bendrauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai - su savo vadovais, bendradarbiais, klientais.
Ir šis nuolatinis bendravimas padeda sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių žmogaus poreikių.
Pirmiausia, bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome mums svarbius dalykus, pavyzdžiui, kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kas laimėjo krepšinio varžybas, kur geriausiai apsipirkti. Taigi, bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius reikalus. Antra, kaip jau minėta, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius. Lyginant save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas. Taip lengviau priimti sprendimus, spręsti gyvenimiškas situacijas.
Trečioji svarbi bendravimo įtakos žmogui sritis yra ta, kad bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką, siekti visaverčio bendradarbiavimo ir dalyvavimo visuomenėje.

Dirbdama socialine darbuotoja psichiatrijos ligoninėje, galiu teigti, kad ypač didelę reikšmę bendravimas turi psichikos ligomis sergantiems asmenims. Daug priežasčių lemia šių žmonių sutrikusį gebėjimą bendrauti, užmegzti bei palaikyti draugiškus ir dalykinius santykius. Tai ir ligos įtakoti asmenybės pokyčiai, aplinkos baimė, užsisklendimas, ir vis dar egzistuojančios visuomenėje neigiamos nuostatos sutrikusios psichikos asmenų atžvilgiu, ir netgi artimiausių žmonių palaikymo ir supratimo nebuvimas. Nesvarbu, dėl kokių priežasčių kyla bendravimo sunkumai, tačiau ilgainiui žmogus praranda ir turėtus bendravimo įgūdžius, darančius didelę įtaką bendravimo efektyvumui. Įgūdis – tai gerai išmoktas veiksmas, kurio elementų nebereikia sąmoningai reguliuoti ir kontroliuoti. Mokėjimo bendrauti įgūdis susideda iš gebėjimo tinkamai reikšti jausmus, užmegzti kontaktą, priimti sprendimą, klausytis kitų, spręsti konfliktus – tai yra, visko, kas būtina žmogui prisitaikyti aplinkoje.

Deja, neretai pasitaiko atvejų, kai psichikos liga sergantis žmogus, nebepalaikantis ryšių su aplinkiniais ir praradęs galimybę nuoširdžiai bendrauti, nebemato gyvenimo tokioje aplinkoje  prasmės. Dėl savo gyvenimo būdo ir asmenybės pokyčių įtakoto elgesio jis tampa svetimas visuomenėje, kenčia pats ir tampa našta aplinkiniams, o blogiausiu atveju, neištvėręs susvetimėjimo jausmo, ryžtasi netgi savižudybei.

Šiems žmonėms galima ir reikia padėti. Jei asmens įgūdis bendrauti nepakankamas, jį galima lavinti. Kai žmogus pasiryžęs tai daryti, specialistai gali padėti nustatyti, ko reikia, kokias tinkamas priemones parinkti, kad pasiekti tikslą. Šiuolaikinėje visuomenėje padėti sergantiesiems pasiruošę įvairių sričių profesionalai – tai gydytojai psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, slaugos, užimtumo specialistai. Bendravimo įgūdžius lavinti sudarytos sąlygos tiek gydymo stacionaruose, tiek daugelyje bendruomenės institucijų – tai dienos užimtumo centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai, mokymo centrai, sutrikusios psichikos asmenų draugijos, klubai. Bet kuriuo atveju bendravimo įgūdžių lavinimas vyksta skatinant socialinius santykius, tarpusavio komunikaciją ir suvokimą. Į pagalbos procesą įsitraukus tiek artimiausios aplinkos žmonėms, tiek plačiajai visuomenei, tiek specialistams, sergantys asmenys gali gauti reikiamą palaikymą ir profesionalią pagalbą, kad įstengtų nugalėti kilusius sunkumus, iš naujo atrasti bendravimo prasmę ir būti lygiaverčiais partneriais, kuriant savo ir visuomenės gyvenimą.

Taigi, nepamirškime, koks svarbus ir prasmingas, atrodytų, paprastas bendravimas, žodis yra visiems. Juk nebūtina sirgti psichikos liga, kad susidurtume su įvairiausias gyvenimo sunkumais, beviltiškumo, vienišumo jausmu. Užtenka patekti į sunkią gyvenimo situaciją, patirti ilgalaikį stresą, ir tuomet kaip niekada bus reikalingas supratimas, palaikymas, nuoširdus žodis. Norisi tikėti, kad daugelis tai suprantame – ir profesionalai, ir žmonės, supantys likimo nuskriaustuosius, ir kad mūsų pastangos nebus beprasmės, o žodis – gydys.

 

Akvilė Dantaitė
Vilniaus pedagoginio universiteto
Socialinės komunikacijos instituto
Socialinės sanglaudos katedros
Socialinio darbo II kurso magistrantė

  knyg1903 2003

KatalogoVirselis

atkurimas100

GRĮŽTI Į VIRŠŲ