Prieš daugiau nei trisdešimt metų pajutęs pirmuosius psichikos sutrikimų požymius, kompozitorius Tomas Juzeliūnas išmoko juos priimti, laiku kreiptis pagalbos ir kruopščiai laikytis gydymo plano. Tai jam padėjo sėkmingai baigti tuometinę Lietuvos konservatoriją, dirbti mėgstamą darbą, kurti ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Šiuolaikinė psichiatrija padėjo pasiekti remisiją
T.Juzeliūnas sako, kad jį nuolat lydėjo įvairūs psichikos sveikatos sunkumai, keliantys energijos trūkumą, nemigą, depresyvias mintis, nerimą. Kiekvienais metais ir ne po vieną kartą kompozitorius gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nebuvo nutraukęs vaistų vartojimo, medikamentus derino su psichoterapija, išbandė modernias psichiatrijoje taikomas procedūras ir per pastaruosius 8-erius metus buvo tik 2 paūmėjimai.
“Suskaičiavau, kad nuo 1993 m. ligoninėje gulėjau 45 kartus, tačiau vos 2 kartus per paskutinius beveik 10 metų. Tokį pokytį pasiekti padėjo man pritaikyti naujos kartos vaistai ir ne viena elektros impulsų terapijos procedūra. Gydytojai psichiatrai sako, kad pasiekta remisija”, - džiaugiasi T.Juzeliūnas.
Malda ir filosofinės įžvalgos palaikė viltį
Nors vyras visada tikėjo, kad gali pasveikti, tačiau prisipažįsta, įdėjęs daug valios pastangų, kad visą gyvenimą lydimas psichikos sutrikimų galėtų mokytis, dirbti, net tvarkytis buityje. “Kai susirgau, būdamas 23-erių, atitarnavęs tarybinėje kariuomenėje, atrodė, kad gyvenimas sugrius, tačiau labai norėjau baigti mokslus Lietuvos konservatorijoje. Vėliau atradau savo kryptį – šviesios, nuoširdžios fortepijoninės muzikos kūrimą. Liga man labai daug davė. Jeigu nebūčiau susirgęs neturėčiau tokio stipraus rato žmonių šalia ir gilaus tikėjimo”, - sako kompozitorius, iki šiol intensyviai kuriantis. Ir priduria, kad religinių motyvų gausu ne tik jo muzikoje, bet malda, pamąstymai tikėjimo tema lydi jį kiekvieną dieną.
T.Juzeliūnas neabejoja, kad svajonės turėjimas ir kasdienė malda padėjo jam neprarasti vilties, o susvyravus tikėjimui, nepasiduoti. Itin sunkiais momentais, paūmėjus simptomams, menininkas atsispirdavo į savo įžvalgas, kad svarbu išlaukti: „Dievo malūnai sukasi lėtai, bet mala smulkiai. Tarp dieviško ir žmogiško laiko yra neatitikimas. Dievo diena – tai 12 žmogaus metų, todėl jeigu kažko paprašome, gali būti, kad jis pagalbą galės suteikti tik vakarop, kai bus praėję 8 metai. Ir tai nereiškia, kad Dievas negirdi mūsų maldavimų“.
Dovanoja koncertus ligoninės pacientams
Pamąstymų, išskirtinių įžvalgų ir optimistinio požiūrio vyras turi į daugelį dalykų. Jis nieko nekaltina, šviesiai vertina viską, kas bebūtų: „Gali būti, kad visai pasveiksiu. O jeigu ne, tai nieko čia baisaus. Nežinau, kas manęs laukia, bet tikrai kažkas gero. Dievas visada atsilygina žmonėms, kurie patyrė daug sunkumų“.
Tokios vilties T.Juzeliūnas savo kūriniais, koncertais, visuomenine veikla stengiasi suteikti ir kitiems. Nors visa jo karjera susijusi su profesionalia muzika kaip atlikėjo choruose „Vilnius“ ir „Sakalas“, taip pat „Naujosios Muzikos“ ansamblyje ir „Naujajame teatre“, tačiau šalia to ne vienerius metus dovanoja savo kūrybos koncertus fortepijonui Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pacientams.
Kompozitorius ir atlikėjas sako, kad visuomenėje dar mato ne mažai stigmos dėl psichikos sveikatos. Jį liūdina, kad ligoninė, kur žmonės gauna pagalbą, kurioje didelė medikų komanda – nuo psichiatrų iki kineziterapeutų – dirba dėl kiekvieno paciento, vis dar vadinama beprotnamiu. „Savo kūryba ir koncertais noriu palaikyti viltį visiems, kurie išgyvena sunkumus. Atvirai kalbėdamas apie savo sutrikimus, tikiuosi parodyti, kad galima gyventi, kurti, aktyviai bendrauti net ir turint psichikos sveikatos sutrikdymų“, - apibendrina T.Juzeliūnas.
